Lenkija, Gdanskas. Trupa Trupa. Keturi vyrai. Albumas „Headache“. Trumpas užsiminimas, kad kažkas kažkur jį paminėjo tarp praeitų metų geriausiųjų. Visa tai sukrito į mano elektroninę pašto dėžutę ir nedaug trūko, kad būtų greit iškritę, bet pats pirmasis gabalas „Snow“ kažkaip pataikė į nuotaiką ir tą -20 už lango, tad visas „Headache“ susiklausė garsiai ir priimtinai.

Čia, matyt, reikia iškart įspėti, jog visi „Headache“ tekstai atliekami anglų kalba, o tai Trupa Trupa atveju tik dar labiau sustiprina įspūdį ir daro albumą priimtinesnį nelenkakalbiams.

O albumas tikrai geras, nevienpusis, nenuobodus, su prasmingais (nors kartais atrodo kartojama tik viena ir ta pati eilutė) tekstais. Pastarąjį pliusą generuoja grupės galva Grzegorz’as Kwiatkowski’s, kuris sakosi esąs poetas, o dar ir turi visai dainingą balsą, kuris skirtinguose kūriniuose skamba vis kitaip.

Trupa Trupa muzika murkdosi nešvariame psichodeliniame alternatyviniame roke, kuris kartais skleidžiasi ramiai ir melodingai dainingai („Unbelievable“) ar paslaptingai ir gotiškai („Halleyesonme“, „Give’em all“), o kartais prasidėjęs be įtampos pasiekia tokį muzikinį post-roko piką, kuriame Kwiatkowski’o vokalas virsta veik emo šauksmais („Sky is Falling“, „Headache“), kartais Trupa Trupa tiesiog nardina į gitaromis girgždančią futuristinę psichozę iš 60-ųjų („Rise and fall“, „Picture yourself“).

Albumas turi apokaliptinę žiemiškai niaurią atmosferą (vaizduotėje piešiančią „Sostų karų“ scenas, ir, taip, tai bus tas garso takelis, kuris skambės skaitant būsimas GRRM storatomes), nestovinčias vietoje daugiaplanes aranžuotes ir kažkokį gerą jausmą, jog muzikuojantys asmenys tiki tuo, ką daro.

Asmeninės vinys: „Wasteland“, kurios gelmėje nuolat sukamas (lyg) „running“ tiesiog hipnotizuoja; titulinis devynių minučių epas „Headache“ ir kiek iškrentanti iš bendro albumo konteksto krautrokiška „Picture yourself“.

Žodžiu, vertas dėmesio albumas iš grupės, kurią pamatyti kokioje Lietuvos indie scenoje būtų tikrai vienas malonumas.

Ovidijus R., G-taskas